Kaip žinia Peru yra bulvių tėvynė iš kur jos iškeliavo į platųjį pasaulį ir iškeliavo tik keletas rūšių, kitos jau poto buvo sukurtos ten kažkur, o vietinės irgi nunyko liko tik pas bobutę už namo, net Limoje sunku gauti violetinių bulvyčių su raudonu viduriuku, bet praeitą savaitę turguje nusipirkau porą kilų. Kiti plakatai apie bulvių gėrį:
http://blog.pucp.edu.pe/item/36992/premio-ardilla-de-oro-pucp-la-papa-ganadora
Peru žmonės kalba ne apie orą o apie maistą. Kas ką valgė, kur skanu, kaip pagaminti, koks padažas geresnis ir t.t. ne veltui Lima jau vadinama kulinarijos sostine. Šiemet vienas restoras (www.astridygaston.com) net pateko į kažkokį super Pellecrino listą. Restorano įkūrėjas Gaston yra tikra žvaigždė ir prikūręs daug restoranų, keliuose net aš ragavau šio bei to. O Astrid yra jo žmona, kurios specialybė – desertai 
Limoje už pietus galima sumokėti nuo 6 lt iki 100 lt ir daugiau…va šeštadienį valgėme super truper restorane, kur žuvies patiekalas kainavo 50lt. O sekmadienį buvo mamos diena, ir valgėm nerealiai daug už kokius 20lt. Skiriasi restoranų reputacija. Pirmu atveju net buvo keista sėdėti tarp tokių žmonių kurių gatvėse paprastai nesimato, nes jie sėdi savo džipuose. Ir kas antra ponia pasitaisiusi nosies formą plastine operacija. O antru atveju gali jaustis kaip namie, daug maisto, nukrautas stalas, mamos dienos proga dar net purvinis su gitara padainavo
Vienu žodžiu visų klasių limiečiams yra galimybių pavalgyti ne namuose, tik išsirinkti sunku O skanu gali būti visur.
Pastebejau, kad karts nuo karto tokia kalba eina prie stalo. ´Klausykis, tau po to pavalgymo viskas gerai buvo?´´Taip, viskas gerai, o kas tau?´´Mano pilvui tai nepatiko´
Zmones cia sako vaikysteje dar ismoksta, kad gatvej pirkti maisto nereiketu, bet ir oficialesnese istaigose visko pasitaiko 
Velykom buvom išskirdę į dziunglių miestą Iquitos, kur prasideda Amazonė. Prisiplaukiojom kanojom, prisigaudėm piranijų, prisimaudžiau…https://picasaweb.google.com/alminaite/Amazone?authkey=Gv1sRgCIv36prs6ODK-AE# Tik grįžom o man W tėvai ir sako, gal norėtum su mumis į kaimą? Sako, grynas oras, aplankysim giminaičius, laukus. Ir išvaziavom du diedukai dvi tetulės ir aš. Kaimas Jauja – Marcos, yra Andų slėnyje, tai reiškia, kad pirma reikia pakilti iki viršūnės 5km aukšti ir tada nusileisti į slėnį. O diedukai šmaikštuoliai, nepasakė, man kad iš tikrųjų vaziuoja į kaimo šventę, kur visi tris dienas geria alų ir šoka. Šventė vyksta kazkokio šventojo garbei, bet nei vienas mano kompanjonas nezinojo to šventojo vardo. Pirmą dieną viskas vyksta baznyčioje – mišios, o poto procesija kai to šventojo atvaizdą neša kazkur i kaimą … su dūdų orkestru ir visi pasipuošę ir … jau padarę gramą. Tada visi dingsta ir vakare vėl susirenka į kaimo aikštę ir kiekviena šeima stato alaus visiems. Bet stato ne po buteliuką o po dėzę. Ir vėl tas peruietiškas gėrimo procesas stiklinė ratu, ir šokiai ir dūdų orkestras. Tik mano diedukai sakė, kad jų kaime būna ir maisto prie viso to, tai mes turėjom vis kazkur nueit pavalgyt, nes gi neįmanoma ištisai alų maukt dėzėm. Vėliau aš slėpiausi mašinoje su W tėčiu, kad nereikėtų eiti šokti o kiti šoko trypė iki nezinau kada. Kitą dieną buvo nusamdytas jau kitas dūdų orkestras ir veiksmas vyko kapinėse. Nuo pat vidurdienio ta pati chebra susinešė alaus dėzes prie savo giminaičių kapų ir susėdę laukė …. dūdų orkestro. Tada orkestras ateidavo prie kiekvieno kapo ir uzgrodavo kokią mėgstamą mirusiojo melodiją ir tada jau prasidėdavo, kas nors pasakydavo kokią kalbą ir jau alus liejosi laisvai. Mes vėlgi neiškentėm ir išėjom valgyti, besistebėdami, kaip gi čionykščiai visai nevalgo. Tik viena teta gerai įkirpo tai pasiliko. O vakare vėl šokiai, vėl alus, vėl visi slaptai pavalgė ir mums nedavė. Trečią dieną turėjo būti einama su visu dūdų orkestru ir įtariu alaus dėžėm iš namo į namą…bet mes jau išvažiavom. Ką aš galiu pasakyti, įdomu. Ir taip kiekvienas kaimas su savom tradicijom, nors atstumas tarp jų 5, 10, 50km…taigi turėtų kas antras mokėti groti dūda. Bet diedukai sakė teisybę, grynas oras, baisiai šaltos naktys, baisiai karšta vidurdienio saulė, baisiai skanūs upėtakiai ir baisiai riebios sriubos. Kaimas yra kaimas – purvynas, kai kur nėr kanalizacijos tai ir kvapelis nekoks ir paršai kiekvienam kieme ir paprasti zmonės. Bet ir čia jau ne viskas tikra. Pvz. visus tuos tradicinius rūbus su penkiais sijonais moteriškės išsinuomoja tom keliom dienom uz 15 solių per dieną. Tik kaikurios senos bobutės matosi dėvejo savus. Kalboj labai daug visokių zodelių jų senąja kečua kalba, bet jaunesni nei vienas ja nešneka. O moksleiviai varinėja po kaimą su kolonkėm kuprinėse ir klausosi regetono. Gerai pasivazinėjau su diedukais, stojom prie poliklinikų, tikrinom kad kuris nepamirštų išgerti vaistų, kalbėjom apie jų kaimus ir ką ten sėjo, valgė, gėrė. Ai tiesa dar W teta vos neprivertė suvalgyti pūdytų bulvių košės, bet košė iš tolo trenkė tikru ššš, tai aš neišdrįsau, nors mane įtikinėjo kad tai tikras penicilino šaltinis. Dar vaziuojant atgal be viso to ties tuo 5km aukščiu uzklupo sniego pūga. Jau daug pripasakojau bet dar nepaminėjau nei didziulių kasyklų su ištisais jom priklausančiais miestais ir atliekom, nei kaip upėtakius augina, nei kur senovės inkų-chankų namų griuvėsiai guli, nei ką turguj valgėm, vienu zodziu -taip. Nuotraukų (spausk ČIA) bus mazai nes iš po dziunglių nebuvau pasikrovus fotiko. Dabar toliau tūnosiu Limoje, iki.
savaitgalį šventėm net 2 gimtadienius. W dukterėčios 6m ir tėčio 66m. Aišku kai viską jau suvalgėm ir moliūginės košės desertus suvalgėm atėjo metas šiaip plepėti ir gerti alų. Bet viskas ne taip paprasta, kaip atrodo, aš jau buvau pamiršus kaip Peru geriamas alus. Ištraukiamas vienas didelis butelis ir pirmas svarbiausias gerėjas įsipila į stiklinę alaus max. per du pirštus, išgeria ir perduoda stiklinę ir butelį sekančiam, tas irgi įsipila išgeria ir perduoda…taip ir eina butelis ir stiklinė ratu. Aš vis per daug įsipildavau arba užmiršdavau, kad reikia perduot gana greitai…tai gaudavau velnių, kad užstrigo butelis… dar gali būti kita stiklinė, jei kas nors nori nuvarvinti alaus likutį prieš įsipilant…
Į sveikatą! nepamiškit fotkių https://picasaweb.google.com/alminaite/Lima2011?authkey=Gv1sRgCMfe4pumhOuxTw#
Nu gi radau nuostabų lietuvišką žurnalą http://www.lamuslenis.lt/ Nežinau apie ką jie rašys antrame numeryje, nes jau viską kas yra dizaineriško aprašė, bet fotkės ir bendras vaizdelis džiugina labai.
Peru vyksta prezidento rinkimai. Kandidatų daug, pirmauja ne patys geriausi, nuotaika nekokia. Bet koks didelis reikalas tie rinkimai, ne tas žodis. Pardavinėti alkoholį draudžiama – pirmą kartą gyvenime sausas įstatymas! Bet prieš tai visose parduotuvese buvo nuolaidos visokios alkoholiui Balsuoti privaloma, jei nebalsuosi, negausi ant paso lipduko ir reikės mokėti baudą. Na bet dabar jau bus maziau propagandos telike, gatvese ir net per telefona ir tikiuosi į antrą turą neišeis diktatoriai…
O čia populiaru valyti kitiems žmonėms batus. Jei prabangiai tai visas kioskas valytojui priklauso tu sėdi odiniame fotelyje ir skaitai laikraštį, jei paprastai tai tiesiog tau stovint nuvalys. Kažin kodėl pas mus šiaurėj tokie dalykai visai nepopuliarūs, net neįsivaiduoju kaip gi išdidus lietuvis pasilenks ir kažkam valys batus? Tiesa čia turistų batai beveik visi valymui netinkami…
Kągi, brangieji ir mielės, pribrendo reikalas parašyti. Jau jubiliejus – mėnuo kaip Limoje. O manęs klausia, kaip ten gyvenimas. O va taip va, nuo pat pirmos dienos pradėjau trintis labėje, bulvių tyrimų institute, tai dabar jau prižadėjo ir atlyginimą kažkokį. Išsinuomojom butą baisiai didelį – 4 kambarių ir su trim palmėm balkone, o kitam balkone medis su balandžių lizdu. Į darbą veža autobusas, tik reikia keltis 6 ryto, o išveža iš darbo 16.30, pietų su bendradarbiais užsieniečiais einam į univiero teritoriją, kavinė lauke, valgom komplektą už 6 litus, 90% garantija kad bus vištiena su ryžiais + salotos + sultys.
Peru dabar aktualiausia tema -prezidento rinkimai, kurie vyks balandžio 1O, tai laukiu, tikuosi nelaimės Chavezo pakalikas arba buvusio diktatoriaus (kuris dabar sėdi kalėjime) duktė. Pirmu atveju tai reikės nešdintis iš čia. O šiaip tai ką, oras šala (dabar apie 20 būna), man įdomu darosi, kiek dar šals, nes bus labai šalta tada…jau dabar gyvenant prie jūros jaučiasi, kad rūbai drėgni ir šalti iš ryto. Nusipirkom kilogramą drėgmę sugeriančių miltelių, tikiuosi padės
Labiausiai džiugina tai vaisiai – mangai, pasifloros ir jų giminaičiai, apelsinai, obuoliai, arbūzai, melionai, persikai, chirimojos, figos ir dar visoks gėris priklausomai nuo sezono. Pradžiai tiek – tikiuosi užmegsim reguliaresnį ryšį ir su foto!
Beer & bread making.
> That experience turned out to be superb. We went to a village where my
>
> uncle and my grandparents live. In the beginning we were just two me
>
> and one friend, plus locals of course:) First evening we just went for
>
> some play-fishing, catching 10cm fish, which becomes some kind of
>
> fish-chips once you fry them:) And in the evening we were watching
>
> some videos about beer and bread making, my uncle filmed it in 2004.
>
>
>
> 1st day, morning, starts with cleaning up. There is semi-abandoned
>
> houses from grand-grand-parents near by, ant there in the former
>
> smithy we made the beer, it was quite scenic;) So in the morning we go
>
> and clean up the smithy, get some wood, and start setting the fire,
>
> took some time before we got it going smoothly since the stove was not
>
> used for long time there was quite some smoke in the beginning. We got
>
> several buckets of ash from it when we cleaned it.
>
>
>
> Next you get ~30l of water boiling and put some hops into it, and
>
> basically start floating from dizzyingly pleasant smell. Then you let
>
> it cool a bit and put another ~30l of water to boil up. Meanwhile you
>
> go get ~50kg of barley malt and grind it roughly, once again you start
>
> seeing Dali like images from the dazzling smell. While things are
>
> cooling down, we go get the filter tun and beer maturation tun, that
>
> were pre-soaking in the grandparents yard.
>
>
>
> It was getting close to the evening, luckily another friend arrived,
>
> extra help was just in time. So then you put the water from the hops,
>
> which is still hot but not too hot onto the malt, and start mixing
>
> until it’s all saturated with water and the stick stands straight (as
>
> instructed by the grandfather), then leave it for 4 hours to cool
>
> down. This stuff which doesn’t have alcohol yet is called “misa”. On
>
> to preparing the filtering tun, cut some thin birch sticks and cover
>
> the bottom of the tun, put some barley straws from the field nearby.
>
>
>
> It was 20 o’clock by then so it was good time to get some rest, go
>
> swimming into the river, get some dinner. By the way we had the most
>
> amazing and “unhealthy” food you can imagine, some boiled potatoes
>
> with source that is made from cream, onions, spices and with pieces of
>
> ham and fat from (definitely) pork, plus some sour milk everything
>
> home made which means (very) high fat and obviously – great;)
>
>
>
> Dew was falling and the mist was coming up from the river, colours
>
> turned heavy. Another ~30l of water was heating up. And while “misa”
>
> was still soaking in all the flavours from the malt, we fried our mini
>
> fishes from the day before .
>
>
>
> Ok next, we have our filtering tun ready, put the hops on top of the
>
> straws, put all the “misa” (malt with water-hops tea and top it
>
> with fresh hot 30l of water, then you just go mental from another
>
> burst of smell coming up from the tun. Then let the liquid out,
>
> collect it into a big bath and let it cool. Next put all the liquid
>
> into another tun put some yeast, cover it with a cloth and leave for a
>
> well earned sleep. It was 3:30 by then:)
>
>
>
> Next morning we came into the smithy and you could hear the beer
>
> talking, literally… Later that day we got the grandfather into the
>
> smithy to try it out, it was dead silence when he tried, and then a
>
> big relieve when he said, “it’s beer”:)
>
>
>
> So while the beer was talking we started with the bread, got 8kg of
>
> rye flower and mixed some dough into a special bread making tun, which
>
> had remnants from previous bread from four years ago. So the idea is
>
> that you don’t wash the dish you dry it after you make bread and then
>
> the next time (even some years later) when you soak it with water and
>
> make new dough the same bacteria gets back into action and ferments
>
> the dough into the same good taste.
>
>
>
> Ok next morning back to beer, fermentation is done all you need to do
>
> is pour it into a barrel and store in a cool cellar.
>
>
>
> In the afternoon two more friends came so we started tasting the beer…yppiii;)
>
>
>
> Back to the bread, in the evening the dough is right, you have to
>
> knead it well (under strict supervision of the grandmother) form bread
>
> loafs, and very important make a little one with marmalade inside (my
>
> dictionary says it’s called scraping) which is typically most awaited
>
> by kids:) Then you put them all into a hot stove. Once again you get
>
> dizzy from the smell that is filling the yard and everyone starts
>
> gathering around for the fresh bread
>
>
>
> The night was long we were drinking the beer, eating fresh bread and
>
> more great food, talking, and drinking more beer, we drank close to
>
> 20l that day:)
Foto: http://picasaweb.google.com/alminaite/BeerMaking2010#