triju daliu reportazas is Peru:
la, tai be dideliu izangu pasistengsiu trumpai papasakoti apie kelione po siaurine Peru…laiko buvo mazai o vietu aplankyti daug. Turejom keliauti trise, bet is pradziu iskridom tik as su W, o draugelis turejo prisijungti kita diena. Gerai kad si karta skridom lektuvu pora valandu ir jau buvom netoli amazones, dziunglese. Bet viskas prasidejo dar lektuve … pries leidziantis truputi sumete ir musu kaimyne is desines pradejo guostis, kad jinai tuoj apsivems. Nuo to pokalbis issivyste kad mes nezinom ka veikti visa diena ir jinai mus pakviete pas save i kaima, nes ´cia visai netoli´…Puiku, galvojom pabusim ir grisim vakare..bet tas ´netoli´ pasirode 2 valandos masina iki kito miesto, lekiant aukstyn zemyn zigzaginais keliais is dar lietuj lyjant (sitoj vietos as galvojau, kad apsivemsiu), po to dar valanda autobusiuku per duobes ir ryziu laukus, ir po to dar keltu persikelti per upe. Ir stai atvykome i Joanos nameli – o ten kieme pilna vaiku, seseru, broliu..visi dziaugesi, pasodino mus vidury kiemo, poto pakepe bananu, kiausu, pavalgem. Apziurejom plantacijas. Siaip nerealiai viskas ten auga ko reikia – valgem kakavos nuo medzio, kavos, grauzem cukranendres, issikasm saknu vakarienei, zaidem tinklini visa diena. Vakare grizo tevai-jie irgi dziaugesi,kad mes atvaziavom…as tai jauciausi blogai, kad as negaliu taip paprastai dziaugtis, as vis galvojau, kas sitie zmones? kaip mes grisim? kaip draugui paskambinsim? Kur miegosim galu gale, kad neturim jiems nieko padovanoti…o ten nieko nera, nei elektros, nei rysio, tik tekancio vandens buvo!Apie 6 sutemo, vistos sutupe medziuose, dziungles pradejo keistai čirpti ir leisti kitokius garsus, o virs ryziu lauku pakilo debesys ale-jonvabaliu, vaizdas ir garsas nerealus. Mes dar pavalgem, nutarem, kad rytoj plauksim upe aukstyn, is kazkur mums sukale lova, o jau 5 ryto kalakutai laipiojo stogais ir giedojo, papusryciavom zuvu, kuriu vakar kazkas prizvejojo ir su visais vaikais isejom ieskoti valties, tada suderejom kaina ir isplaukem…vakare siaip ne taip mus isleido atgal i Tarapoto, tik prisizadejus kitais metais atvaziuoti bent 2 savaitems…
Tarapoto mieste susitikom su draugeliu ir paaiskejo, kad vel reiks 2 valandas vaziuoti atgal zigzaginiais keliais, nes ten gyvena jo pazistami, pas kuriuos turejom apsistoti. Miestelyje mus pasitiko toks vaikinas, su motociklu (tuose dziungliu miesteliuose visi vazineja motociklais – taip gaiviau) nusiveze i savo namus-11ha zemes prie miesto, kaip kokia uzuoveja, sodas, namas, tvenkinys. Viska aprode. Jis pats yra truputi menininkas, dirba televizijoje, jo mama gydo zmones zolelemis ir is to labai gerai gyvena. Vakare varem i kaimo diskonus, prie vieno stovejo apsauga su sautuvais, saugojo , kad kaimieciai neieitu su macetemis…prie kito tokiu bajeriu nebuvo, visi soko pagal vietine muzika, ar bent jau dainas perdarytas i megstamus ritmus: merenge, salsa, regeton. Visi i mus ziurejo: i mane kaip i balta varna, i kitus kaip atejusius su TV zvaigzde. Gerai ten pabuvom Moyobama miestelyje, ta gydytoja zolelemis pripasakojo keisciausiu istoriju, vienu zodziu dziunglese visokie burtai ir uzkeikimai puikiausiai gyvuoja, ir galima nusipirkti ir visokiu saknu kurios jau tikrai paveiks sveikatele.
Tai jas ir naudoja kas moka ir kas nemoka, o jinai po to bando isgydyti ´´nukentejusius´´. Pirmadieni, kai turejom isvaziuoti pas ja jau driekesi eile pacientu. Isvaziavom i Chachapoyas miesta is ten jau netoli iki Kuelap, vis labiau garsejacio senovinio miesto liekanu, po keliu metu jauciu pavirs kaip Machu Pikchu. O kolkas tai reikejo klampoti per purvyna, lipti i kalna ir tik tada pamatem didziule siena, kuri juosia apie 1500-1000 metu senumo miesta, kuriame gyveno chachapoyas kulturos zmones, kol ju neuzkariavo inkai ir nepristate savo kvadratiniu namu. Chachapoyas namukai visi yra apvalus, ju ten buvo apie 400!!! Dabar jie apgriuve, visur priauge medziu, vyksta kasinejimai, bet vaikstant po griuvesius tikrai jauciasi, kad cia buvo miestas! 
Kita nakti jau nebebuvo laiko miegoti viesbutyje, nusipirkom geriausios autobusu kompanijos bilietus (kad galetume pamiegoti ir nereiketu klausytis muzikos 7 valandas) ir isvaziavom i Chiclayo – draugystes miesta. Tie pasivazinejimai po kalnuotas vietoves yra turbut baisiausia dalis, nes visalaik kalbama apie avarijas, kad apsiverte, kad nukrito i upe ir tt ir pns. Bet zmones vistiek keliauja, kartais su viskuo ka turi, matem mergina su trim vaikais, lova, 2 gaidziais, visais puodais ir viskuo vnz. Kraustesi i kita miesteli.Chiclayo miestas yra jau Ramiojo vandenyno pakranteje, pervaziavus Andus, is karto jauciasi siluma. Jo apylinkese neseniai piramidese rado labai auksto rango Mochica kulturos valdovu kapus ir visa geri sunese i muzieju. Ekspozicija tikrai neitiketina, tie mochikos (I-IVa) kaip bet kuri civilizacija buvo baisiai isvyste mitologinius ritualus, ir viskas gerai istyrineta. Ekspozicijos vinis auksciausio rango valdovo kapas ir jo radiniai. Vienu zodziu bekasant pirmam lygyje buvo rastas palaidotas kareivelis be koju – tai reiskia, jis paaukotas, kad saugotu valdova ir nepabegtu. Dar kape rasta pora vyru, moteru, šunu ir lamu o valdovas pats nuo galvos iki koju apdetas savo atributika is aukso, sidabro ir kriaukliu ir viso to kokie 5 sluoksniai. Tiesiog jis buvo pats svarbiausias…ir viskas su simbolika ir labai kruopsciai pagaminta (fotkinti nebuvo galima, bet galima gugtelti Señor de Sipan), idomiausia tai kad kasant giliau rado ankstesniojo tokio paties rango valdovo kapa… Peru yra tiek daug dar neiskastu dalyku, archeologai neturi pinigu tyrimams, todel ko dar neisnese ispanai, vagys, pagal pasakojimus kartais aptinka ir isplesia.Po Chiclayo mums liko tik paguleti prie vandenyno, visa diena autobusuose ir jau buvom miestelyje Los Organos! Kur geriausios bangos! Ir netoli gyvena pasaulio surfingo cempione! Vel pas draugelio gimines (geras draugas). O karstis nerealus, bet ten zmones zino ka daryti, is karto uzmarinavo zuvi citrinu sultyse- pagamino cebiche, pavagem pagerem. Kita diena ejom i pliaza, aplankem zvejus, relaxas, apsivalgymas zuvim ir bananu cipsais. Turizmas vyksta miestelyje uz 10min kelio, o Los Organos viskas yra taip pat tik laikas sustojes. Ir viskas… i lektuva ir atgal i Lima pusantros valandos arba 16h autobusu 
Jei nuskyla, pora savaičių per metus darbas gali būti poilsis, tiksliau aktyvus poilsis . Buvom išvarę su mūsų mėlynuoju Ford Transit – 1984 į Kemi apylinkes, ten kur baigiasi Baltijos jūra. Penkios merginos ir vienas ekonomistas, atrodo ne prie ko, bet vaikinas puikiai tvarkėsi, kūreno pirtį, virė bulves, grilino dešras ir gamino salotas, ir be viso to dar dirbo mūsų darbą: rinko erkes ir peles ir davė interviu vietiniams žurnalistams. Tarp labai užimto grafiko, padėti spąstus, surinkti spąstus, prašukuoti pievas, pagerti, pavalgyti, pasnausti, pasipirtinti dar įspraudėm ir ekskursiją į Švediją, ekspediciją į pelkes ir elnių paiešką ir labai žymios mumijos lankymą. Po to kai radijuje nuskambėjo mūsų interviu netgi tapome žvaigždėmis ir tokiu būdu patekome į barą, kuriame pasislėpę Kemi mieste, po eilinio susirinkimo lėbavo visi Šiaurės Ministrų Tarybos atstovai.
DD tai ta proga ir sudalyvavom uzgavieniu sventej