Sveiki atvykę į … Peru!

Mūsų tautosakoje ežys galėtų būti ir dažniau minimas, pvz.:

Kokio ežio tau čia?
Tu nei ežio apie mane nežinai.
Kad tave kur ežiai …

Kažko man patinka šitas žodis.  O buvo taip: sėžiu prie kompo ir staiga signalizacija į ausį bac! aš iš karto pašokau, apsidairiau nieko nėra, galvoju reik bėgt. Pasiėmiau kuprinę ir nubėgau į pirmą auštą. O ten visi ramiai žingsniuoja į kiemą, sako ‘čia simuliakras, kam tau ta kuprinė?’

Ką aš žinau, žmogus iš kaimo atvažiavįs, kas tas simuliakras yr. Kai visi susirinkom lauke, tai papasakojo, kad čia pratybos prieš žemės drebėjimą… dabar dar labiau jo laukiu, oi smagu.

p.s. šiandien Limoj oficialiai šalčiausia šių metų diena +15, nešilta, nešilta.

Uzvakar darbe truputi drebtelejo, niekas nesureagavo. Siandien apie 5 ryto irgi drebtejo kokias 5 sekundes. Bendradarbe patikrino, kad tikrai zemes drebeta…bet nesiskaito, nes tik kokie 4,5 balai.

LRT filmukas apie Maču Pikču 100 iš tikrųjų tai 500, bet vienas amerikonas šitą inkų miestą pagarsino pasauliui prieš 100. Man šiemet vėl nusimato ten apsilankyti, šį kartą norėčiau inkų keliais ateiti iki jo pėstute, žiūrėsim…

O www.lamuslenis.lt vėl skanus ir gražus Tik įdomu, kur ankstesni numeriai pasideda?

Grįžom iš Čilės į Peru ir labai džiaugiuosi. Čilėje turbūt tik girtuokliai laimingi, nes vyno daug ir nebrangus. Visa kita kainuoja nerealiai. Gal du kart daugiau nei LT ar PE. Ir taip sušalus jau seniai nebuvau.

Aplankėm du miestus Santiago ir Valparaiso, Santiago labai modernus tik kalnai snieguoti gražūs…o Valsparaiso nuo Santiago skiriasi kaip diena ir naktis. Apšiuręs, senas, didžiulis uostas ir žmonės kaip seni jūreiviai, olandai ir anglai kažkokie. Visas miestas tiesiai nuo jūros šauna aukštyn į kalnus, išlipi iš laivo ir reikia kopti gatvėmis, yra gal kokia 10 funikulierių … vienoj vietoj norėjom lipt laiptais bet tokia paplaukus moteriškė nulipdama sako: ´tik nebandykit lipt, ten vagia viską, net ir sielą pavogs. Ir kikena kaip ragana chi chi chi

Na tai ką, parsivežėm daug vyno ir tuo tapru daugiau nesiruošiu į Čilę važiuoti

Funikulierius Valparaiso mieste, Daugiau nuotraukų –>ČIA

Gyvenu pas draugę bute, Santiago. Kai atvariau buvo dar labai anksti, pavalgėm ir draugė ir jos tėtis išvarė dirbti o 8 ryto atėjo tarnaitė Silvija.
Aš kaip nepratus prie tarnaičių, akies krašteliu žiūrėjau ką jinai ten daro…o jinai sau valė dulkes, išsiurbė viską, nepastebėjau kada iškepė dvi lazanijas (gal kai aš buvau užmigus), man rodos dar kartą grindis išvalė dėl viso pikto ir kažką dar greitpuodyje išvirė, poto mano draugė grįžo papietauti, jinai mums padavė valgyti, pakalbėjom apie jos vaikus ir pinigus. Man rodos jinai vėl grindis išvalė, kad per mažai nepasirodytų, paklojo mano lovą ir išėjo
Čia, Pietų Amerikoj, iš vis kuo didesnis butas tuo mažesnė virtuvė, nes virtuvė yra ne šeimininkų, o tarnaičių teritorija. Va taip

Palyginimui: svetainė ir virtuvė,

Pastebejau, kad karts nuo karto tokia kalba eina prie stalo. ´Klausykis, tau po to pavalgymo viskas gerai buvo?´´Taip, viskas gerai, o kas tau?´´Mano pilvui tai nepatiko´
Zmones cia sako vaikysteje dar ismoksta, kad gatvej pirkti maisto nereiketu, bet ir oficialesnese istaigose visko pasitaiko

Kągi, brangieji ir mielės, pribrendo reikalas parašyti. Jau jubiliejus – mėnuo kaip Limoje. O manęs klausia, kaip ten gyvenimas. O va taip va, nuo pat pirmos dienos pradėjau trintis labėje, bulvių tyrimų institute, tai dabar jau prižadėjo ir atlyginimą kažkokį. Išsinuomojom butą baisiai didelį – 4 kambarių ir su trim palmėm balkone, o kitam balkone medis su balandžių lizdu. Į darbą veža autobusas, tik reikia keltis 6 ryto, o išveža iš darbo 16.30, pietų su bendradarbiais užsieniečiais einam į univiero teritoriją, kavinė lauke, valgom komplektą už 6 litus, 90% garantija kad bus vištiena su ryžiais + salotos + sultys.

Peru dabar aktualiausia tema -prezidento rinkimai, kurie vyks balandžio 1O, tai laukiu, tikuosi nelaimės Chavezo pakalikas arba buvusio diktatoriaus (kuris dabar sėdi kalėjime) duktė. Pirmu atveju tai reikės nešdintis iš čia. O šiaip tai ką, oras šala (dabar apie 20 būna), man įdomu darosi, kiek dar šals, nes bus labai šalta tada…jau dabar gyvenant prie jūros jaučiasi, kad rūbai drėgni ir šalti iš ryto. Nusipirkom kilogramą drėgmę sugeriančių miltelių, tikiuosi padės

Labiausiai džiugina tai vaisiai – mangai, pasifloros ir jų giminaičiai, apelsinai, obuoliai, arbūzai, melionai, persikai, chirimojos,  figos ir dar visoks gėris priklausomai nuo sezono. Pradžiai tiek – tikiuosi užmegsim reguliaresnį ryšį ir su foto!

Jei nuskyla, pora savaičių per metus darbas gali būti poilsis, tiksliau aktyvus poilsis . Buvom išvarę su mūsų mėlynuoju Ford Transit – 1984 į Kemi apylinkes, ten kur baigiasi Baltijos jūra. Penkios merginos ir vienas ekonomistas, atrodo ne prie ko, bet vaikinas puikiai tvarkėsi, kūreno pirtį, virė bulves, grilino dešras ir gamino salotas, ir be viso to dar dirbo mūsų darbą: rinko erkes ir peles ir davė interviu vietiniams žurnalistams. Tarp labai užimto grafiko, padėti spąstus, surinkti spąstus, prašukuoti pievas, pagerti, pavalgyti, pasnausti, pasipirtinti dar įspraudėm ir ekskursiją į Švediją, ekspediciją į pelkes ir elnių paiešką ir labai žymios mumijos lankymą. Po to kai radijuje nuskambėjo mūsų interviu netgi tapome žvaigždėmis ir tokiu būdu patekome į barą, kuriame pasislėpę Kemi mieste, po eilinio susirinkimo lėbavo visi Šiaurės Ministrų Tarybos atstovai.

Echh vasara Laplandijoj. Viskas žydi, kas pietuose jau seniai nužydėję…visi atsipalaidavę, keliuose tik namukai ant ratų ir jei pasiseka elniai, upėse pilna subridusių žvejų, kvepia dūmais ir gailiais, noksta  šiaurės auksas – tekšės, zyzia uodai ir 23 val per parą šviečia saulė.

• http://areena.yle.fi/video/281259  ČIA reportažiukas. prasideda ties 6-ta žinių minute, ten matosi mūsų mėlynas autobusiukas, erkės ir t.t.

• nuotraukos: ČIA http://picasaweb.google.com/alminaite/MeriLapland2009#

Savaitgalį nutiko tokis įdomus nuotykis. Išvažiavome mes pasivažinėti dviračiais, norėjome surasti jūrą, tokią įlanką. Išvažiavom iš miesto įlindom į mišką ir iš to nekantrumo pasukom pirmu pasitaikiusiu keliuku į kairę, jis tokis įdomus buvo, akmenimis grįstas, net negalėjom toliau važiuoti tai palikom dviratukus ir nuėjom toliau pėstute. Aš vis žavėjausi tuo grįstu keliuku per mišką, galvojau gal jį kokiems karaliams pastatė, maršrutas irgi atitinka, jungia miestus…valgėm kiškių kopūstus, radom tokių keistų tarsi apkasų, tarsi šiaip suskilusių uolų, bet jūros neradom ir nutarėm grįžti prie dviračių. Grįždami patikrinom vieną posūkį į dešinę ir ten radom gilią gilią duobę, o apačioj vanduo ir ola gilyn atrodė įspūdingai, pasižavėjom ir tuo ir jau dabar tikrai pasukom link dviračių..prie jų už medžių buvo tokia kalvelė, tai aš sugalvojau užlipti pažiūrėti ‘gal jūra matosi’…kai užbėgau vos nenugarmėjau į dar vieną duobę. Jūros nesimatė, bet nusileidom mes į šitą duobę ir įlindom į gylį vedančią olą…jos gale matėsi šviesa, bet įdomiausia, kad visos sienos buvo aplipdytos laminuotais popieriukais, ant kiekvieno užrašyta kokia nors mintis, suomiškai arba angliškai, gal kokia 100 jų. Pradėjom skaityti, nejauku kažkaip, menas oloj, drėgna, tamsu… mintys maždaug tokios mistiškos ale Dievas mirė (Nyčė), Nyčė mirė (Dievas) Mirusieji nekalba (Aki) <– instaliacijos autorius reik suprast…kitos citatas atpažinom (R. Dawkins’o ‘tu esi mechaninės ir automatiškai besidauginančios mašinos viduje’) ir t.t. radom dar plastmasinę dėžutę su užrašu ‘neatidaryti’ – neatidarėm jeigu ką Pagalvojau kad ta ola buvo akmenų kasykla keliukui grįsti. Tokis nuotykis, išlindom į saulę, pasiskolinom vieną popieriuką – ‘Pagal mūsų apskaičiavimus problemos nėra’ ir nuvažaivom prie jūros.