Velykom buvom išskirdę į dziunglių miestą Iquitos, kur prasideda Amazonė. Prisiplaukiojom kanojom, prisigaudėm piranijų, prisimaudžiau…https://picasaweb.google.com/alminaite/Amazone?authkey=Gv1sRgCIv36prs6ODK-AE# Tik grįžom o man W tėvai ir sako, gal norėtum su mumis į kaimą? Sako, grynas oras, aplankysim giminaičius, laukus. Ir išvaziavom du diedukai dvi tetulės ir aš. Kaimas Jauja – Marcos, yra Andų slėnyje, tai reiškia, kad pirma reikia pakilti iki viršūnės 5km aukšti ir tada nusileisti į slėnį. O diedukai šmaikštuoliai, nepasakė, man kad iš tikrųjų vaziuoja į kaimo šventę, kur visi tris dienas geria alų ir šoka. Šventė vyksta kazkokio šventojo garbei, bet nei vienas mano kompanjonas nezinojo to šventojo vardo. Pirmą dieną viskas vyksta baznyčioje – mišios, o poto procesija kai to šventojo atvaizdą neša kazkur i kaimą … su dūdų orkestru ir visi pasipuošę ir … jau padarę gramą. Tada visi dingsta ir vakare vėl susirenka į kaimo aikštę ir kiekviena šeima stato alaus visiems. Bet stato ne po buteliuką o po dėzę. Ir vėl tas peruietiškas gėrimo procesas stiklinė ratu, ir šokiai ir dūdų orkestras. Tik mano diedukai sakė, kad jų kaime būna ir maisto prie viso to, tai mes turėjom vis kazkur nueit pavalgyt, nes gi neįmanoma ištisai alų maukt dėzėm. Vėliau aš slėpiausi mašinoje su W tėčiu, kad nereikėtų eiti šokti o kiti šoko trypė iki nezinau kada. Kitą dieną buvo nusamdytas jau kitas dūdų orkestras ir veiksmas vyko kapinėse. Nuo pat vidurdienio ta pati chebra susinešė alaus dėzes prie savo giminaičių kapų ir susėdę laukė …. dūdų orkestro. Tada orkestras ateidavo prie kiekvieno kapo ir uzgrodavo kokią mėgstamą mirusiojo melodiją ir tada jau prasidėdavo, kas nors pasakydavo kokią kalbą ir jau alus liejosi laisvai. Mes vėlgi neiškentėm ir išėjom valgyti, besistebėdami, kaip gi čionykščiai visai nevalgo. Tik viena teta gerai įkirpo tai pasiliko. O vakare vėl šokiai, vėl alus, vėl visi slaptai pavalgė ir mums nedavė. Trečią dieną turėjo būti einama su visu dūdų orkestru ir įtariu alaus dėžėm iš namo į namą…bet mes jau išvažiavom. Ką aš galiu pasakyti, įdomu. Ir taip kiekvienas kaimas su savom tradicijom, nors atstumas tarp jų 5, 10, 50km…taigi turėtų kas antras mokėti groti dūda. Bet diedukai sakė teisybę, grynas oras, baisiai šaltos naktys, baisiai karšta vidurdienio saulė, baisiai skanūs upėtakiai ir baisiai riebios sriubos. Kaimas yra kaimas – purvynas, kai kur nėr kanalizacijos tai ir kvapelis nekoks ir paršai kiekvienam kieme ir paprasti zmonės. Bet ir čia jau ne viskas tikra. Pvz. visus tuos tradicinius rūbus su penkiais sijonais moteriškės išsinuomoja tom keliom dienom uz 15 solių per dieną. Tik kaikurios senos bobutės matosi dėvejo savus. Kalboj labai daug visokių zodelių jų senąja kečua kalba, bet jaunesni nei vienas ja nešneka. O moksleiviai varinėja po kaimą su kolonkėm kuprinėse ir klausosi regetono. Gerai pasivazinėjau su diedukais, stojom prie poliklinikų, tikrinom kad kuris nepamirštų išgerti vaistų, kalbėjom apie jų kaimus ir ką ten sėjo, valgė, gėrė. Ai tiesa dar W teta vos neprivertė suvalgyti pūdytų bulvių košės, bet košė iš tolo trenkė tikru ššš, tai aš neišdrįsau, nors mane įtikinėjo kad tai tikras penicilino šaltinis. Dar vaziuojant atgal be viso to ties tuo 5km aukščiu uzklupo sniego pūga. Jau daug pripasakojau bet dar nepaminėjau nei didziulių kasyklų su ištisais jom priklausančiais miestais ir atliekom, nei kaip upėtakius augina, nei kur senovės inkų-chankų namų griuvėsiai guli, nei ką turguj valgėm, vienu zodziu -taip. Nuotraukų (spausk ČIA) bus mazai nes iš po dziunglių nebuvau pasikrovus fotiko. Dabar toliau tūnosiu Limoje, iki.
