Ankstų rytą gatvėje dar tylu, tik balandžiai burku burku, tarakonui dar paskutiniai traukuliai nuo nuodų trūkumo, katinas dar miega arba jau miega po krūmu. Ir visi žmonės šluoja. Čia mėgstamiausias Limiečių užsiėmimas šiur šiur šiur. Arba pasipila kibirą muiluoto vandens ir šler šler šler savo prieangius ir ne savo gatves. Atsidaro garažo vartai pyp pyp pyp kažkas išvaro į darbą. Din din statybininkas jau atvarė į darbą iš kokio toooolimo tolimo užmiesčio…
Parašysiu kas man patinka Limoje: patinka matyti didingą kolonijinį miestą įsispraudusį kažkur tarp piramidžių ir šiuolaikinių dangoraižių. Tokių dalykų pas mumi šiaurėje nėra. Tas paveldas kažkur pasislėpęs, o čia jis vaikšto gatvėmis. Tai gali būti didžiuliai dvarai su sodais vidury miesto. Vasaros rezidencijos pajūryje. Šimtametės palmės prie dangoraižių. Tai gali būti pasipuošusios moterys su auksinėm segėm. Arba senukai lakuotais batais geriantys kavą ir vaikštantys į kiną. Tai gali būti nerealiai prabangūs interjerai, pilni tikriausio antikvaro. Sidarbrinių statulų, paveikslų, baldų ir juose gyvenama! Tai kirpėjai tokio senumo kaip ir jų kirpimo kėdės, siuvėjai, duonos kepėjai, batsiuviai, visos nykstančios paslaugos…
Vėl aš Limoje. Ir ką norėjau pasakyti, kad spalis Limoje svarbus ir violetinis mėnuo. Nes, seniai seniai į pietus nuo dabartinės Limos, Lurin slėnyje gyvavo tokia Pachacamac civilizacija. Spalis toks mėnuo, kai čia dažnai dreba žemė (aš dar nepatyriau..) netgi taip dreba, kad tie žmonės turėjo Drebėjimų Dievą – Senor de los Temblores, Pachacamac.
Nežinau tiksliai kaip ten buvo, jie jau buvo inkų nukariauti ar ne, bet galų gale ispanai nukariavo visus ir atvežė vergų iš Afrikos. Vietiniai dar gavo dovanų visokių ligų ir apnyko. O vergai po truputį perėmė jų baimes ir tikėjimą Pachacamac’u. Tik dabar jį nusipiešė taip, kaip jiems buvo aiškiau – juodą ir su violetiniu rūbu and kažkokios sienos.
O žemė spalio mėnesį vis drebėdavo. Kol vieną spalio 28 diena 1746 metais taip sudrebėjo, kad sugriovė visą Limą. O siena su Pachacamac liko stovėti. Nuo tada žmonės įsikibo juodojo Pachacamaco taip stipriai, kad iki šiol jo nepaleidžia. Abejingų neliko nei vergų, nei ispanų, nei vietinių. Vardų jis turi visokių: Senor de los Temblores, Senor de los Milagros, Cristo Negro, Senor de Pachacamac, rinkitės.
Visą spalio mėnesį tas paveikslas vaikšto iš bažnyčios į bažnyčią ir sudaro gatvėse kamščius. O žmonės (na tiksliau moterys) apsirengia tokiom violetinėm suknelėm. Ansčiau jų būdavo pilna, dabar matau tik kokią 1 iš 20. Ir dar valgo tokį spec. pyragą. Jis vadinasi Turron, ir yra padarytas iš sukepusių sausainių ir perteptas medum. Aš irgi nusipirkau savo dalį, suvalgysiu, kad žemė nedrebėtų.
Dar ne į temą, buvo atvažiavęs Justin Bieber … tai sutrikdė mokyklose tvarkaraščius ir aš negalėjau prasibrauti prie jūros, nes minia moksleivių laukė, kol Justin jiems pamojuos iš balkono…
Jau greitai sėsiu į lėktuvą ir skrisiu…į LT, į FI, į SE pas jus! Laukiu laukiu nesulaukiu.
Tuo tarpu W buvo Kolumbijoj ir atvežė vietinio maisto – arepų. Jos kaip stori kukurūziniai blynai, visai nieko. O arepos, kurios iš karto būna su sūriu ir sviestu iš vis apsivalgymas – kaip dideli varškėčiai. Tai aš jau savaitę vien arepas su braškių uogiene pusryčiams valgau. Gaila baigėsi…
Mėnesį prižiūrėjom 6 draugų katinukus, bet jie jau užaugo… gal norit kurio nors? kas čia dar? Liepą Peru švenčia nepriklausombybės dieną (išsilaisvinimą nuo Ispanijos 1821). Ta proga visur vėliavos ir akcijos ir atrakcijos, aš net himną jau galiu padainuoti ta proga. Dar ta proga buvau tokiam lauko restorane. Čia gana populiaru varyti valgyti už miesto, gryname ore.
Tai mes taip ir padarėm, sėdom į autobusą, 20min ir nebemiestas. Kaimelyje vienas kelias ir palei jį kiekvienas namas yra lauko restoranas. Kažkas žinojo į kurį reikia eiti, tai ir nuėjom. Teritorija dydžio kaip kokios 4 futbolo aikštės. Buvo dar tik 11 ryto, tai pasivaikščiojom ant nusekusios upės akmenų, pasišildėm (klimatas nuo miesto skiriasi, nes truputį aukščiau), žmonių beveik nebuvo. Kai jau susiruošėm valgyti ir grįžom prie stalų, išsižiojau… nebuvo kur sėsti, 2 futbolo aikštės buvo pristatytos mašinų, o kitos dvi žmonių. Vos radom vietą…
Ten visi šeimom, nukrautais stalais, karts nuo karto išeina šokių grupė pašokt, Purvinis groja. Aš išsižiojus buvau kaip tai populiaru. Matyt visiems norisi iš miesto ištrūkt…ir sako kad visi lauko restoranai savaitgaliais sausakimši.
Foto: katinai ir lauko restoranas prieš ir po:
Šiandien belaistydama gėles balkone radau štai ką:
Čia matosi mašinėlė, žaisliniai pinigai ir žvakė. Tiksliau ne žaisliniai, o skirti būtent burtams. Juos balkone užkasė arba buto šeimininkė, arba buvę savininkai. Peru būrimai, užkalbėjimai ir kt. šarlatanizmai dar labai gyvi. Ir daikčiukų skirtų burtams galima nusipirkti pas visokias bobutes. Iš tokių kraupesnių esu mačius džiovintų lamų embrionų, džiovintų armadilų, gyvačių buteliuose, visokių žolių, plunksnų ir tt.
Uzvakar darbe truputi drebtelejo, niekas nesureagavo. Siandien apie 5 ryto irgi drebtejo kokias 5 sekundes. Bendradarbe patikrino, kad tikrai zemes drebeta…bet nesiskaito, nes tik kokie 4,5 balai.
LRT filmukas apie Maču Pikču 100 
iš tikrųjų tai 500, bet vienas amerikonas šitą inkų miestą pagarsino pasauliui prieš 100. Man šiemet vėl nusimato ten apsilankyti, šį kartą norėčiau inkų keliais ateiti iki jo pėstute, žiūrėsim…
O www.lamuslenis.lt vėl skanus ir gražus 
Tik įdomu, kur ankstesni numeriai pasideda?
Nieko daug pasakoti nereikia, tik pažiūrėkit kaip turėjo atrodyti tas dalykas, kur DK2009 darėm www.pachamancaperu.com
čia aišku vienas variantas, būna variantų ir žemėje ir virš žemės, bet šitą gal reikėtų kada pakartoti Aš jau ruošiuosi aplankyti tą pačamankų restoraną, nes bežiūrint seilė varva.
p.s. važiuosiu pas priešus, į Čilę … sako ten dabar vos +8. O važiuosiu nes turi išduoti darbo vizą, o tokiam turistui kaip aš negalima įsidarbinti iš vidaus. Vienu žodžiu nieko nesupratau bet varau į kalnus ir vyno rūsius.
Praeitą savaitgalį su dar dviem keliaunikais nusprendėm aplankyti miestelį Lunahuana (180km į pietus nuo Limos ir tada truputį auštyn palei Canete upę). Jis toks gana turistinis, visada šviečia saulė, šilta, o pagraindinė atrakcija su gumine valtim varyt žemyn upe per slenksčius (varėm-sušlapom).
Šitame slėnyje palankios sąlygos auginti vynuoges, tai vynuogių degtinė (pisco) ten liejasi laisvai. Vyno yra, bet jis nesilieja, nes kažkaip vynuogės netinka jam gaminti.
Na tai atvažiavę 11 ryto nusprendėm lipti į kalną pažiūrėti iš aukščiau, bet aišku neužlipom, nes pakeliui užėjom į kiemą, kur buvo parašyta TURGUS, bet radom ten merą beverdantį pietus žurnalistams. Meras kaip tik pjaustė morką kai mes užėjom. Na buvo vienas drąsus tarp mūsų ir kažkaip įsivėlėm į visą tą valgio gaminimą, merui buvo įdomu kas mes, ko čia atėjom ir t.t. Ir aišku atsirado butelis ir taip toliau ir panašiai, vienu žodžiu buvom pakviesti pietų. Va taip ir būna toj Peru. Draugiški žmonės negali sakyt. O pietums buvo gaminama ´sausa sriuba´ (sopa seca). Labai tipiškas valgis tam miesteliui, kai išverdama tiršta sriuba su daug daug prieskonių, grybų, lauro lapų, paprikų, morkų, svogūnų ir šį kartą buvo vėžių (nes prie upės). O tada jinai visai išgarinama ir sumaišoma su spagečiais, gaunasi padažas. Laaaabai skanu, o jei dar mero gamybos…
