Jau greitai sėsiu į lėktuvą ir skrisiu…į LT, į FI, į SE pas jus! Laukiu laukiu nesulaukiu.
Tuo tarpu W buvo Kolumbijoj ir atvežė vietinio maisto – arepų. Jos kaip stori kukurūziniai blynai, visai nieko. O arepos, kurios iš karto būna su sūriu ir sviestu iš vis apsivalgymas – kaip dideli varškėčiai. Tai aš jau savaitę vien arepas su braškių uogiene pusryčiams valgau. Gaila baigėsi…
Mūsų tautosakoje ežys galėtų būti ir dažniau minimas, pvz.:
Kokio ežio tau čia?
Tu nei ežio apie mane nežinai.
Kad tave kur ežiai …
Mėnesį prižiūrėjom 6 draugų katinukus, bet jie jau užaugo… gal norit kurio nors? kas čia dar? Liepą Peru švenčia nepriklausombybės dieną (išsilaisvinimą nuo Ispanijos 1821). Ta proga visur vėliavos ir akcijos ir atrakcijos, aš net himną jau galiu padainuoti ta proga. Dar ta proga buvau tokiam lauko restorane. Čia gana populiaru varyti valgyti už miesto, gryname ore.
Tai mes taip ir padarėm, sėdom į autobusą, 20min ir nebemiestas. Kaimelyje vienas kelias ir palei jį kiekvienas namas yra lauko restoranas. Kažkas žinojo į kurį reikia eiti, tai ir nuėjom. Teritorija dydžio kaip kokios 4 futbolo aikštės. Buvo dar tik 11 ryto, tai pasivaikščiojom ant nusekusios upės akmenų, pasišildėm (klimatas nuo miesto skiriasi, nes truputį aukščiau), žmonių beveik nebuvo. Kai jau susiruošėm valgyti ir grįžom prie stalų, išsižiojau… nebuvo kur sėsti, 2 futbolo aikštės buvo pristatytos mašinų, o kitos dvi žmonių. Vos radom vietą…
Ten visi šeimom, nukrautais stalais, karts nuo karto išeina šokių grupė pašokt, Purvinis groja. Aš išsižiojus buvau kaip tai populiaru. Matyt visiems norisi iš miesto ištrūkt…ir sako kad visi lauko restoranai savaitgaliais sausakimši.
Foto: katinai ir lauko restoranas prieš ir po:
