Nuvežė į Stambulą. Stanbulas jau ne Konstantinopolis, Stambulas…tokie dainos žodžiai. Bet vis dėlto Stambulas veža. Didžiausias Europos miestas, iki Azijos ten tik 15min keltu, žmonių daugybė. Iš karto į akis krenta neįprastas miesto profilis su apvaliais mečečių (močiučių :) ) stogais ir kyšančiais minaretais – bokšteliais, iš kurių kviečiama melstis. Nors mane visur tvyrantis religijos šešėlis varo į neviltį ir aš norėčiau, kad visi pasaulio žmonės vietoj penkis kart per dieną skaitomos tos pačios ‘vienintelės’ knygos perskaitytų ir kitokių knygų (da vinčio kodas netinka :) ), vis dėlto Stambule tai kažkaip atrodė gerai. Turisto akim žiūrint ir ausim klausant, tie kvietimai melstis tiko ir susiliejo su keltų signalais tūū tūū, bazarų triukšmu, sardinės buterbrodų kvapu, ledų pardavėjų skambalais, kačių miau ir prakaitu kap kap. Įvyko visokių įdomių dalykų, pvz. matėm beveik pilną mėnulio užtemimą, išsimaudėm dviejose jūrose Marmaros ir Juodojoj (juodojoj geriau), pramokom turkiškai (jeigu ką žodžiai ‘vyšnia’ ir ‘kilimas’ yra iš turkų kalbos), suvalgėm daug įvairiai paruoštų vištų, avių ir žuvų mmm niam niam su pomidorais ir žinoma baklažanais!!! užsikandom pistacijom, baklava ir užgėrėm šalta raki. Vienu žodžiu labai rekomendirung, Stambulas yra daug arčiau negu jums atrodo :) ir jis toks didelis ir turtingas, kad vienos savaitės buvo mažai.

:) Ar žinote, kad … Turkijoj pirmąją pagalbą teikia ne raudonas kryžiukas, o mėlynas mėnuliukas!