Savaitgalį nutiko tokis įdomus nuotykis. Išvažiavome mes pasivažinėti dviračiais, norėjome surasti jūrą, tokią įlanką. Išvažiavom iš miesto įlindom į mišką ir iš to nekantrumo pasukom pirmu pasitaikiusiu keliuku į kairę, jis tokis įdomus buvo, akmenimis grįstas, net negalėjom toliau važiuoti tai palikom dviratukus ir nuėjom toliau pėstute. Aš vis žavėjausi tuo grįstu keliuku per mišką, galvojau gal jį kokiems karaliams pastatė, maršrutas irgi atitinka, jungia miestus…valgėm kiškių kopūstus, radom tokių keistų tarsi apkasų, tarsi šiaip suskilusių uolų, bet jūros neradom ir nutarėm grįžti prie dviračių. Grįždami patikrinom vieną posūkį į dešinę ir ten radom gilią gilią duobę, o apačioj vanduo ir ola gilyn atrodė įspūdingai, pasižavėjom ir tuo ir jau dabar tikrai pasukom link dviračių..prie jų už medžių buvo tokia kalvelė, tai aš sugalvojau užlipti pažiūrėti ‘gal jūra matosi’…kai užbėgau vos nenugarmėjau į dar vieną duobę. Jūros nesimatė, bet nusileidom mes į šitą duobę ir įlindom į gylį vedančią olą…jos gale matėsi šviesa, bet įdomiausia, kad visos sienos buvo aplipdytos laminuotais popieriukais, ant kiekvieno užrašyta kokia nors mintis, suomiškai arba angliškai, gal kokia 100 jų. Pradėjom skaityti, nejauku kažkaip, menas oloj, drėgna, tamsu… mintys maždaug tokios mistiškos ale Dievas mirė (Nyčė), Nyčė mirė (Dievas) Mirusieji nekalba (Aki) <– instaliacijos autorius reik suprast…kitos citatas atpažinom (R. Dawkins’o ‘tu esi mechaninės ir automatiškai besidauginančios mašinos viduje’) ir t.t. radom dar plastmasinę dėžutę su užrašu ‘neatidaryti’ – neatidarėm jeigu ką :-) Pagalvojau kad ta ola buvo akmenų kasykla keliukui grįsti. Tokis nuotykis, išlindom į saulę, pasiskolinom vieną popieriuką – ‘Pagal mūsų apskaičiavimus problemos nėra’ ir nuvažaivom prie jūros.