Ankstų rytą gatvėje dar tylu, tik balandžiai burku burku, tarakonui dar paskutiniai traukuliai nuo nuodų trūkumo, katinas dar miega arba jau miega po krūmu. Ir visi žmonės šluoja. Čia mėgstamiausias Limiečių užsiėmimas šiur šiur šiur. Arba pasipila kibirą muiluoto vandens ir šler šler šler savo prieangius ir ne savo gatves. Atsidaro garažo vartai pyp pyp pyp kažkas išvaro į darbą. Din din statybininkas jau atvarė į darbą iš kokio toooolimo tolimo užmiesčio…
Parašysiu kas man patinka Limoje: patinka matyti didingą kolonijinį miestą įsispraudusį kažkur tarp piramidžių ir šiuolaikinių dangoraižių. Tokių dalykų pas mumi šiaurėje nėra. Tas paveldas kažkur pasislėpęs, o čia jis vaikšto gatvėmis. Tai gali būti didžiuliai dvarai su sodais vidury miesto. Vasaros rezidencijos pajūryje. Šimtametės palmės prie dangoraižių. Tai gali būti pasipuošusios moterys su auksinėm segėm. Arba senukai lakuotais batais geriantys kavą ir vaikštantys į kiną. Tai gali būti nerealiai prabangūs interjerai, pilni tikriausio antikvaro. Sidarbrinių statulų, paveikslų, baldų ir juose gyvenama! Tai kirpėjai tokio senumo kaip ir jų kirpimo kėdės, siuvėjai, duonos kepėjai, batsiuviai, visos nykstančios paslaugos…
Vėl aš Limoje. Ir ką norėjau pasakyti, kad spalis Limoje svarbus ir violetinis mėnuo. Nes, seniai seniai į pietus nuo dabartinės Limos, Lurin slėnyje gyvavo tokia Pachacamac civilizacija. Spalis toks mėnuo, kai čia dažnai dreba žemė (aš dar nepatyriau..) netgi taip dreba, kad tie žmonės turėjo Drebėjimų Dievą – Senor de los Temblores, Pachacamac.
Nežinau tiksliai kaip ten buvo, jie jau buvo inkų nukariauti ar ne, bet galų gale ispanai nukariavo visus ir atvežė vergų iš Afrikos. Vietiniai dar gavo dovanų visokių ligų ir apnyko. O vergai po truputį perėmė jų baimes ir tikėjimą Pachacamac’u. Tik dabar jį nusipiešė taip, kaip jiems buvo aiškiau – juodą ir su violetiniu rūbu and kažkokios sienos.
O žemė spalio mėnesį vis drebėdavo. Kol vieną spalio 28 diena 1746 metais taip sudrebėjo, kad sugriovė visą Limą. O siena su Pachacamac liko stovėti. Nuo tada žmonės įsikibo juodojo Pachacamaco taip stipriai, kad iki šiol jo nepaleidžia. Abejingų neliko nei vergų, nei ispanų, nei vietinių. Vardų jis turi visokių: Senor de los Temblores, Senor de los Milagros, Cristo Negro, Senor de Pachacamac, rinkitės.
Visą spalio mėnesį tas paveikslas vaikšto iš bažnyčios į bažnyčią ir sudaro gatvėse kamščius. O žmonės (na tiksliau moterys) apsirengia tokiom violetinėm suknelėm. Ansčiau jų būdavo pilna, dabar matau tik kokią 1 iš 20. Ir dar valgo tokį spec. pyragą. Jis vadinasi Turron, ir yra padarytas iš sukepusių sausainių ir perteptas medum. Aš irgi nusipirkau savo dalį, suvalgysiu, kad žemė nedrebėtų.
Dar ne į temą, buvo atvažiavęs Justin Bieber … tai sutrikdė mokyklose tvarkaraščius ir aš negalėjau prasibrauti prie jūros, nes minia moksleivių laukė, kol Justin jiems pamojuos iš balkono…
Grybauju, keliauju, žvejoju, skaitau, degustuoju, kvėpuoju, kašį žiūriu su draugais. Bet jau mintys į Peru krypsta. Kol dar ne visai ruduo ir trauksiu tenais.
Pora kadrų iš Suomijos ir Lietuvos:
Jau greitai sėsiu į lėktuvą ir skrisiu…į LT, į FI, į SE pas jus! Laukiu laukiu nesulaukiu.
Tuo tarpu W buvo Kolumbijoj ir atvežė vietinio maisto – arepų. Jos kaip stori kukurūziniai blynai, visai nieko. O arepos, kurios iš karto būna su sūriu ir sviestu iš vis apsivalgymas – kaip dideli varškėčiai. Tai aš jau savaitę vien arepas su braškių uogiene pusryčiams valgau. Gaila baigėsi…
Mūsų tautosakoje ežys galėtų būti ir dažniau minimas, pvz.:
Kokio ežio tau čia?
Tu nei ežio apie mane nežinai.
Kad tave kur ežiai …
Mėnesį prižiūrėjom 6 draugų katinukus, bet jie jau užaugo… gal norit kurio nors? kas čia dar? Liepą Peru švenčia nepriklausombybės dieną (išsilaisvinimą nuo Ispanijos 1821). Ta proga visur vėliavos ir akcijos ir atrakcijos, aš net himną jau galiu padainuoti ta proga. Dar ta proga buvau tokiam lauko restorane. Čia gana populiaru varyti valgyti už miesto, gryname ore.
Tai mes taip ir padarėm, sėdom į autobusą, 20min ir nebemiestas. Kaimelyje vienas kelias ir palei jį kiekvienas namas yra lauko restoranas. Kažkas žinojo į kurį reikia eiti, tai ir nuėjom. Teritorija dydžio kaip kokios 4 futbolo aikštės. Buvo dar tik 11 ryto, tai pasivaikščiojom ant nusekusios upės akmenų, pasišildėm (klimatas nuo miesto skiriasi, nes truputį aukščiau), žmonių beveik nebuvo. Kai jau susiruošėm valgyti ir grįžom prie stalų, išsižiojau… nebuvo kur sėsti, 2 futbolo aikštės buvo pristatytos mašinų, o kitos dvi žmonių. Vos radom vietą…
Ten visi šeimom, nukrautais stalais, karts nuo karto išeina šokių grupė pašokt, Purvinis groja. Aš išsižiojus buvau kaip tai populiaru. Matyt visiems norisi iš miesto ištrūkt…ir sako kad visi lauko restoranai savaitgaliais sausakimši.
Foto: katinai ir lauko restoranas prieš ir po:
Šiandien belaistydama gėles balkone radau štai ką:
Čia matosi mašinėlė, žaisliniai pinigai ir žvakė. Tiksliau ne žaisliniai, o skirti būtent burtams. Juos balkone užkasė arba buto šeimininkė, arba buvę savininkai. Peru būrimai, užkalbėjimai ir kt. šarlatanizmai dar labai gyvi. Ir daikčiukų skirtų burtams galima nusipirkti pas visokias bobutes. Iš tokių kraupesnių esu mačius džiovintų lamų embrionų, džiovintų armadilų, gyvačių buteliuose, visokių žolių, plunksnų ir tt.
Kažko man patinka šitas žodis. O buvo taip: sėžiu prie kompo ir staiga signalizacija į ausį bac! aš iš karto pašokau, apsidairiau nieko nėra, galvoju reik bėgt. Pasiėmiau kuprinę ir nubėgau į pirmą auštą. O ten visi ramiai žingsniuoja į kiemą, sako ‘čia simuliakras, kam tau ta kuprinė?’
Ką aš žinau, žmogus iš kaimo atvažiavįs, kas tas simuliakras yr. Kai visi susirinkom lauke, tai papasakojo, kad čia pratybos prieš žemės drebėjimą… dabar dar labiau jo laukiu, oi smagu.
p.s. šiandien Limoj oficialiai šalčiausia šių metų diena +15, nešilta, nešilta.
Uzvakar darbe truputi drebtelejo, niekas nesureagavo. Siandien apie 5 ryto irgi drebtejo kokias 5 sekundes. Bendradarbe patikrino, kad tikrai zemes drebeta…bet nesiskaito, nes tik kokie 4,5 balai.