Sveiki atvykę į … Peru!

Papiarinsiu pagal dizaino blogeriu madą, nes tikrai gražūs man jos darbai: Geninne’s Art blog kas mėnesį galite rasti po naują darbastalio paveiksliuką. Čia gegužinis, parsisiųskite ir turėsite: Spausti čia

Jis nuostabus. Maistas, spalvos ir ritmas. Nuotaika, nuoširdumas ir muzika. Muzika, muzika ir muzika.

Peru: http://www.youtube.com/watch?v=zaWVjKfAt6o&feature=related
Kolumbija: http://www.youtube.com/watch?v=BAPh04Ay_0Q&feature=related

2012 radau prie Šiaulių jūros, Bubiuose, kur kurtiniai sako bub bub bub…

Tada dar nuvariau kokosų, kavos ir cukraus

Kad nepasirodytų mažai užsukau ir į tėvynę

O dabar nusprendžiau būti vietoje, kinopavasarintis, dirbti ir toliau svajoti.

Šiek tiek šilumos. Žinau tik kad tai buvo nufilmuota kažkur Urugvajuje, vietoje kuri vadinasi Cabo Polonio, Juokinga, nes išvertus gaunasi Lenkų iškyšulys. O dainuoja duetas iš Argentinos Dolo Maju arba Perota Chingó arba Dolores Aguirre ir Marìa Julia Ortìz. Susipainiojau… svarbu, kad šilta šilta
Spausti čia –> Dolo Maju

Ankstų rytą gatvėje dar tylu, tik balandžiai burku burku, tarakonui dar paskutiniai traukuliai nuo nuodų trūkumo, katinas dar miega arba jau miega po krūmu. Ir visi žmonės šluoja. Čia mėgstamiausias Limiečių užsiėmimas šiur šiur šiur. Arba pasipila kibirą muiluoto vandens ir šler šler šler savo prieangius ir ne savo gatves. Atsidaro garažo vartai pyp pyp pyp kažkas išvaro į darbą. Din din statybininkas jau atvarė į darbą iš kokio toooolimo tolimo užmiesčio…

Parašysiu kas man patinka Limoje: patinka matyti didingą kolonijinį miestą įsispraudusį kažkur tarp piramidžių ir šiuolaikinių dangoraižių. Tokių dalykų pas mumi šiaurėje nėra. Tas paveldas kažkur pasislėpęs, o čia jis vaikšto gatvėmis. Tai gali būti didžiuliai dvarai su sodais vidury miesto. Vasaros rezidencijos pajūryje. Šimtametės palmės prie dangoraižių. Tai gali būti pasipuošusios moterys su auksinėm segėm. Arba senukai lakuotais batais geriantys kavą ir vaikštantys į kiną. Tai gali būti nerealiai prabangūs interjerai, pilni tikriausio antikvaro. Sidarbrinių statulų, paveikslų, baldų ir juose gyvenama! Tai kirpėjai tokio senumo kaip ir jų kirpimo kėdės, siuvėjai, duonos kepėjai, batsiuviai, visos nykstančios paslaugos…

Vėl aš Limoje. Ir ką norėjau pasakyti, kad spalis Limoje svarbus ir violetinis mėnuo. Nes, seniai seniai į pietus nuo dabartinės Limos, Lurin slėnyje gyvavo tokia Pachacamac civilizacija. Spalis toks mėnuo, kai čia dažnai dreba žemė (aš dar nepatyriau..) netgi taip dreba, kad tie žmonės turėjo Drebėjimų Dievą – Senor de los Temblores, Pachacamac.
Nežinau tiksliai kaip ten buvo, jie jau buvo inkų nukariauti ar ne, bet galų gale ispanai nukariavo visus ir atvežė vergų iš Afrikos. Vietiniai dar gavo dovanų visokių ligų ir apnyko. O vergai po truputį perėmė jų baimes ir tikėjimą Pachacamac’u. Tik dabar jį nusipiešė taip, kaip jiems buvo aiškiau – juodą ir su violetiniu rūbu and kažkokios sienos.

O žemė spalio mėnesį vis drebėdavo. Kol vieną spalio 28 diena 1746 metais taip sudrebėjo, kad sugriovė visą Limą. O siena su Pachacamac liko stovėti. Nuo tada žmonės įsikibo juodojo Pachacamaco taip stipriai, kad iki šiol jo nepaleidžia. Abejingų neliko nei vergų, nei ispanų, nei vietinių. Vardų jis turi visokių: Senor de los Temblores, Senor de los Milagros, Cristo Negro, Senor de Pachacamac, rinkitės.
Visą spalio mėnesį tas paveikslas vaikšto iš bažnyčios į bažnyčią ir sudaro gatvėse kamščius. O žmonės (na tiksliau moterys) apsirengia tokiom violetinėm suknelėm. Ansčiau jų būdavo pilna, dabar matau tik kokią 1 iš 20. Ir dar valgo tokį spec. pyragą. Jis vadinasi Turron, ir yra padarytas iš sukepusių sausainių ir perteptas medum. Aš irgi nusipirkau savo dalį, suvalgysiu, kad žemė nedrebėtų.

Dar ne į temą, buvo atvažiavęs Justin Bieber … tai sutrikdė mokyklose tvarkaraščius ir aš negalėjau prasibrauti prie jūros, nes minia moksleivių laukė, kol Justin jiems pamojuos iš balkono…

Grybauju, keliauju, žvejoju, skaitau, degustuoju, kvėpuoju, kašį žiūriu su draugais. Bet jau mintys į Peru krypsta. Kol dar ne visai ruduo ir trauksiu tenais.

Pora kadrų iš Suomijos ir Lietuvos:

Jau greitai sėsiu į lėktuvą ir skrisiu…į LT, į FI, į SE pas jus! Laukiu laukiu nesulaukiu.
Tuo tarpu W buvo Kolumbijoj ir atvežė vietinio maisto – arepų. Jos kaip stori kukurūziniai blynai, visai nieko. O arepos, kurios iš karto būna su sūriu ir sviestu iš vis apsivalgymas – kaip dideli varškėčiai. Tai aš jau savaitę vien arepas su braškių uogiene pusryčiams valgau. Gaila baigėsi…

Mūsų tautosakoje ežys galėtų būti ir dažniau minimas, pvz.:

Kokio ežio tau čia?
Tu nei ežio apie mane nežinai.
Kad tave kur ežiai …